Ar verta bijoti nematomų draugų?2014 m. Nr. 5, Žurnalas ,,Prie kavos pataria Mamai ir Vaikui”
Psichologai tikina, kad nematomi draugai – tai vaiko fantazijos vaisius. Su tokiu požiūriu nelinkę sutikti ezoterikai, teigiantys, kad vaikai iš tiesų regi tai, ko negali matyti suaugusieji. Šiaip ar taip, tiek vieni, tiek kiti sutinka, kad nematomų mažylių bičiulių bijoti neverta. Ir kad jie, sulaukus tam tikro amžiaus tiesiog išnyksta...
Kada ir dėl kokių priežasčių vaikas ,,susiranda“ nematomą draugą? Šis reiškinys glaudžiai susijęs su tarpusavio santykiais. Nematomas draugas tampa pakaitalu, simboliu to, ko vaikas neturi tikrame pasaulyje. Toks draugas mažajam gali padėti tiek susitvarkyti su sunkiais jausmais, kai jie tampa nepakeliami, tiek įgyvendinti svajones. Taigi įsivaizduojamas draugas atlieka iškrovos ir pagalbininko funkcijas. Svarbu išsiaiškinti, koks yra vaiko fantazijų turinys. Tiesa, iš praktikos žinau, kad kartais vaikai turi nematomų draugų greičiausiai todėl, kad tėvai tiki visokiais vaiduokliais, mistiniais dalykais. Jie prisikviečia ekstrasensų, bando išvaryti bildukus, o vaikai įtiki nepaaiškinamais reiškiniais. Tokį tėvų požiūrį norėtųsi aiškinti giluminės psichologijos dėsniais. Jei suaugusiems reikia ekstrasensų pagalbos, tai rodo, kad jie turi sunkumų. Pastarieji (o ne girdimos istorijos) ir gali būti esminė vaiko nematomo draugo atsiradimo priežastis. Kada reikėtų sunerimti? Normalu yra tai, kas per ilgai neužsitęsia. Ankstyvoje vaikystėje, kai dar nepavyksta atskirti fantazijos nuo realybės, įvairių pavidalų nematomų draugų turi visi. Vaikas, sulaukęs pusės metų amžiaus, pamažu ima pereiti nuo subjektyvaus prie objektyvaus pažinimo santykio. Jis pradeda skirti vidinę ir išorinę realybę. Labai gerai, jei atskirti padeda tėvai priimdami visus vaiko išgyvenimus, o vaikui nereikia nieko slėpti, kurti fantazijose to, ko nenori girdėti net patys artimiausi žmonės. Kitaip vaikas gali įstrigti šioje autistinių fantazijų fazėje. Patalogija atsiranda tuomet, kai nematomų draugų istorija užsitęsia per ilgai. Jeigu ketverių ar šešerių metų vaikas turi nematomą draugą, tai yra signalas, kad reikia pagalbos. Ne tik vaikui, bet ir tėvams. Kodėl tėvams? Ne visi tėvai gali padėti savo atžaloms. Jiems sunku į problemą pažiūrėti iš kito taško. Be to, retai sutiksite mamą, kuri pripažins, kad ką nors daro blogai. Pažvelgdami į problemą kitu kampu psichologai gali pasakyti daugiau nei įklimpusieji į savo bėdų liūną. Aiškinama turėtų būti etiškai, neskausmingai, kad būtų suprantama, priimtina. Tėvams gali atrodyti, kad jie stengiasi, daro viską, kas įmanoma, tačiau jų gynybos mechanizmai neleidžia visapusiškai suvokti santykių. Auklėjimas – labai subtilus dalykas. Naudojame nusistovėjusius santykių modelius, nesame linkę jų keisti. Nors darome klaidų, tai mažiau skausminga nei priimti kitų tiesas. Ar pasitaiko atvejų, kad nematomas draugas ar draugai nėra tik fantazijos vaisius? Galbūt tai gali būti haliucinacijos, pranašaujančios rimtą psichinę ligą? Tikriausiai kalbate apie šizofreniją. Manau, kad tėvai turėtų jausti ir tikrinti, kiek jų vaikai gali suvokti realų pasaulį. Juk realybei atstovauja būtent suaugusieji. Jie perduoda žinias, formuoja vertybes, padeda vaikams apdoroti informaciją. Jie papasakoja, kad štai tas daiktas žalias, anas mėlynas, o šitas apvalus, ir pan. Taigi tėvams derėtų įvertinti, kaip jų vaikas suvokia santykį su aplinka, t. y. kaip jis skiria spalvas, kaip jam sekasi skaičiuoti, kaip mažylis žaidžia su savo žaisliukais, kaip derina žodžius su rankų judesiais, ir pan. Adekvačiai tikrovę suvokiantis suaugęs žmogus turėtų padėti vaikui, jei pastarasis yra pasiklydęs savo vidiniame pasaulyje. Padėti sugrupuoti informaciją ir tikrinti, kaip mažyliui pavyksta tas žinias išlaikyti. Jei suaugusiajam to nepavyksta padaryti ir jeigu vaikas nuolatos mato tą kitą pasaulį ir jame „gyvena“ pernelyg dažnai, reikėtų sunerimti. Nuolatos bendraudami su atžala psichiškai sveiki tėvai tikrai gali suprasti, ar vaikas regi haliucinacijas. Be to, mažyliui gali būti patogu pasinerti į fantazijų pasaulį, kai tėvai su juo nebendrauja, neskiria jam dėmesio, nepadeda įveikti sunkumų. Jei santykiai iš tiesų supratingi, empatiški, jei atkuriamas pasitikėjimas ir išsprendžiami sunkumai, vaikas gali išeiti iš fantazijų pasaulio, tačiau esant patalogijai tą padaryti sunku. Jei kyla abejonių, ar vaikas sveikas, tiesiog derėtų apsilankyti pas medikus. Be to, rizika susirgti šizofrenija galima numatyti atsižvelgiant į genetinius faktorius, mat manoma, kad ši liga paveldima. Vis dėlto net jei yra biologinis polinkis kokiai nors ligai, aplinkos veiksniai labai reikšmingi, nes gali nuo jos apsaugoti. Sutinkate, kad įsivaizduojami draugai – dažnas reiškinys? Dažnas, ir gali būti dar dažnesnis nei atrodo. Niekas nežino, kiek tų draugų turi žmonės, nelinkę apie tai kalbėti. Kita vertus, ne visi viską, ką išgyvena, geba išreikšti žodžiais. O kiti gali tai padaryti, bet neturi kam išsipasakoti. Pastebėjau, kad vaikai, turintys intelekto raidos sutrikimų, pažiūrėję filmuką, negali papasakoti visko, ką matė. Jiems tiesiog trūksta žodžių arba dėl neurologinių sutrikimų negali jų ištarti. Tačiau itin daug filmuko detalių jie gali perteikti piešdami. Normaliai maždaug pusantrų metų vaikas pradeda suprasti, kad viduje vykstančių reiškinių yra daugiau nei žodžių toms būsenoms nupasakoti. Jei sutrikęs intelektinės srities vystymasis, pvz., sunku išmokti žodžius ir nėra, kas padėtų, tai taip pat gali tapti nematomo draugo atsiradimo priežastimi. Tas draugas, pvz., pradės grupuoti, sisteminti informaciją. Kita vertus, jei kam nors pasakysime apie nematomą draugą, o iš mūsų pasišaipys, daugiau apie tai niekam neužsiminsime. Tarsi užburtas ratas, tiesa? Tada to draugo idėją pateisinsime, palaikysime, nes ji neteiks skausmo. Tokia draugystė reikalinga ir vyresniame amžiuje, kai artimų žmonių ir draugų jau nebėra. Tada rašomi laiškai ir siunčiamos gėlės sau. Ko gero, negalima vaikui sakyti, kad to draugo nėra, kad jis neegzistuoja? Vaikui (nesvarbu amžius) apskritai negalima kategoriškai sakyti, kad ko nors nėra, jeigu jis tuo tiki. Kol nežinome, ką daryti, nuo ko mažylis tokiu būdu gelbėjasi ir ką jam vietoj to galėsime pasiūlyti, su fantazijomis konfrontuoti nereikėtų. Jeigu tai darysime nepriartėdami prie vaiko vidinio pasaulio, vedami ambicijų ar kaimynų patarimų, jis ir toliau tikės, kuo tikėjo. Ir kitą kartą geriau to nepasisakys, išmoks apsiginti sudėtingesniais būdais. Geriau pasistengti pažinti mažylio draugą, priartėti prie tos fantazijos taip, kad jis suprastų, jog ir tėvai su jo bičiuliu gali susidraugauti. Galima tai daryti simboliškai: lyginti, į ką jis panašus, pasiūlyti nupiešti ir pan. Sėkmingu atveju tėvai perima tokio draugo funkcijas ir jis tampa nereikalingas. Svarbu neignoruoti, rodyti susidomėjimą, būti ramiems, nesakyti: „Aš tavim dėtas bijočiau“, - arba: „Tai nesąmonė.“ Vaikas turi žinoti, kad tėvams galima kalbėti tiek apie geras, tiek apie blogas draugo savybes. Gal pastarasis kerštingas, agresyvus, t. y. jaučia tokius jausmus, kokių tėvams vaikas rodyti negali. Taigi įsivaizduojami draugai vaikams reikalingi? Taip, jeigu jie jau egzistuoja. Psichika sukuria tai, ko mums trūksta, ir nieko nereikalingo, kad ir kaip mums atrodytų absurdiška, ten nėra. Gali būti, kad vaikas be nematomo draugo tiesiog neišgyventų. Realaus ryšio nebuvimas ar vienatvė dažnam žmogui būtų nepakeliama bausmė. Taigi vaiko įsivaizduojamas draugas visada susijęs su artimais santykiais, ypač su motina. Nematomas bičiulis gali tapti ir kompensacija, padedančia įgyvendinti svajones. Pvz., jei mažyliui tėvai nenuperka trokštamo žaislo, tai gal jis gali svajoti, kad tai padarys fėja ar burtininkas? Svajonės padeda išgyventi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ne visi galime susitvarkyti su stipriu nerimu – lengviau ištverti, kai jį projektuojame (priskiriame) kam nors kitam. Taigi nematomas draugas gali būti agresyvus, bauginantis baimių nešiotojas, bet tai vaikui vis tiek geriau, nei skausmą, nusivylimą ir nežinią laikyti savyje ir tikėti, kad jis pats yra blogas. Kas gali sumažinti tokių draugų poreikį? Jį gali sumažinti patikimas ir stabilus ryšys su artimaisiais, meno terapija bei žaidimai. Jie padeda formuoti mąstymo lankstumą, mokytis spręsti gyvenimiškas problemas. Per žaidimą vaikui, kuriam sunku išreikšti norus, lengviau bendrauti su suaugusiuoju, ypač jei šis yra kantrus, palaiko mažylį ir stengiasi suprasti, ką jis nori pasakyti. Žaidimai – tai tarpinė zona tarp vidinės ir išorinės realybės. Joje galima rizikuoti, mokytis naujų dalykų, nebijant nei ką nors įskaudinti, nei sulaukti bausmės. Žaisdamas vaikas gali atkurti skaudžius gyvenimo įvykius ir sukurti laimingą pabaigą. Tai panašu į tikrovę, nes žaislai yra išorėje ir valdomi valios pastangomis. Taip išmokstama pasitikėti savimi ir būti savo gyvenimo režisieriumi. (Kita straipsnio dalis pildoma okultinių mokslų daktaro Leopoldo Malinausko). Kalbėjosi Kristina Gailiūtė
|
