Kodėl kai žmogus planuoja, Dievas juokiasi?2015 m. Nr. 24, Žurnalas ,,Prie kavos”
Dabar žmonės taip įsisuka į darbų, namų ir rūpesčių verpetus, kad dažnai turi planuoti kiekvieną smulkmeną minučių tikslumu. Įpratę planuoti kasdienybę nejučia pradeda planuoti gyvenimą, jausmus, santykius ir vaikus. „Kartais reikia nebijoti žaisti gyvenimu“, – planų karuselėje besisukantiems žmonėms primena psichologas Dainius Čerbulėnas.
Įmanoma žmogui suplanuoti gyvenimą? Priklauso nuo žmogaus ir jo tikslų. Labai svarbu, kaip asmuo suvokia realybę ir ar jo planai atitinka esamas galimybes. Juk jie gali būti kaip miražas, kurio niekada nepavyks pasiekti. Tai, ar žmogus geba planuoti, priklauso nuo jo charakterio. Svarbu, kaip asmuo ketina įgyvendinti savo planus: ar to sieks eidamas mažais žingsneliais, o gal jam reikia greitos sėkmės? Taip pat svarbu, kaip žmogus suvokia planavimą ir kokių turi savybių. Jeigu neturintis tam tikrų savybių asmuo planuos uždirbti milijoną, liks tik tikėtis laimėti šią pinigų sumą nusipirkus loterijos bilietą. Tuomet ir gyvens apie tai svajodamas. Tačiau planas gali padėti gyventi, bet kartais ir lieka tik planu. Taip pat svarbu, kaip jis bus realizuojamas. Ne viskas priklauso nuo žmogaus, nes dar yra ir sėkmė. Be to, 10–15 % plano įgyvendinimo gali priklausyti nuo likimo. Viską įpratęs planuoti žmogus yra laimingesnis už chaotiškai gyvenantį asmenį? Laimė – abstrakti sąvoka. Jeigu žmogus yra meninės ir chaotiškos prigimties, kuriam gera gyventi, kai nežino, kas jo laukia, jam planas nereikalingas. Netgi atvirkščiai – planas tokios prigimties žmogui kelia nerimą. Meniškos prigimties žmogui lengviau, kai jaučiasi laisvas ir nevaržo jokie planai. O obsesinio tipo asmenys linkę į tikslumą, jie turi viską kontroliuoti, apskaičiuoti, todėl negali gyventi be plano. Racionaliems, į tiksliuosius mokslus linkusiems žmonėms be formulių, įvairių apskaičiavimų ir žinojimo, kokia bus jų kasdienybė, būtų sunku. Jie privalo viską apskaičiuoti ir suplanuoti. Vis tiek visi daugiau ar mažiau planuoja. Kiekvienas nori planuoti tą veiklą, kur jausis saugus. Kaip vertinate šeimos, giminės planus, kai palikuonys privalo tęsti pastarosios tradiciją bei tapti medikais, teisininkais, muzikais ir pan.? Tai – narcistinės visuomenės padariniai, kai žmogus nori, kad kiti tęstų jo pradėtą gyvenimo liniją. Tai nėra gerai. Jos link pastūmėtas palikuonis gali prarasti save. Matau daug pagal tokį giminės planą gyvenančių žmonių, kurie patiria didžiulį nusivylimą ir nerimą. Ypač tai pastebiu tarp paauglių. Jie dažnai meta muzikos mokyklas, kurias lanko tik dėl to, kad to nori tėvai. Jei tokie vaikai baigia šias mokyklas, paskui nenori nieko žinoti apie muziką, nes ši jiems siejasi su pykčiu ir tėvų ambicijomis. Tačiau fakto, kad visuomenėje yra medikų, teisininkų dinastijų, neįmanoma paneigti. Ar visi šie gebėjimai paveldimi? Tam daro įtaką ir genai, ir auklėjimas, ir ambicijos. Vis tiek tai labiau susiję su ambicija išlaikyti šeimos vientisumą. Tai – labiau psichologiniai dalykai. Aišku, asmuo turi ir tam tikrų įgimtų polinkių. Sunku pasakyti, kiek tai lemia prigimtis ir kiek – ankstyvas auklėjimas. Šiais laikais mokoma įvairių norų ir svajonių išpildymo metodų, vis dažniau teigiama, kad mintys materialios. Ką apie šias teorijas ir svajonių materializavimo technikas mano psichologai? Manau, mokslai tarpusavyje susiję. Fizikai kalba apie tai, kad mintys gali būti materialios. Teigiama, kad per atomų sukinius informaciją galima perduoti už daugybės kilometrų. Nors nustatyta, kad tai tiesa, bet tai dar sunku suvokti. Tačiau įrodyta, kad mintys daro įtaką emocijoms, ir atvirkščiai. Jeigu taip žmogus galvoja, su tuo susitapatina, tuomet ir gauna atitinkamus rezultatus. Juk asmuo gyvena kliaudamasis tuo, ką galvoja: savo mintimis apie save, pasaulį ir tai, kokiomis taisyklėmis vadovaujasi. Tiesiog išsiskiria psichologinės kryptys: vienos pabrėžia mintis, kurios kontroliuoja jausmus, kitos teigia, kad svarbiausia – jausmai. Visi turi savų įrodymų. Siūlote svajoti atsargiai? Kartais svajonės praverčia, tačiau žmogus vis tiek privalo grįžti į realybę. Svajonės turi būti susijusios su realybe. Reikėtų įvertinti, kas iš tiesų vyksta, ar svajones galima realizuoti, ir neužsisvajoti. Jei per daug žmogus svajos, atitrūks nuo realybės. Svarbu išsaugoti tinkamą svajonių ir realybės santykį. Svajonės kartais gali tapti apsisaugojimo priemone. Jeigu sunku ką nors pasiekti, žmogus gali įsisvajoti ir tuo gyventi. Vis dėlto kartais reikia susidurti su sunkumais, žemiškomis problemomis ir pakovoti. Dauguma sako: „Dabar mokausi, paskui rasiu darbą, tada galėsiu pagalvoti apie meilę.“ Įmanoma suplanuoti jausmus, santuoką? Turbūt labai kentėtume, jeigu laikytumės tokio plano. Gali būti įvairiai. Kartais reikia nebijoti žaisti gyvenimu. Juk jei ką nors sutinki, gali nukrypti nuo plano. Yra nemažai laimingai susituokusių porų, kurios susipažino besimokydamos. Tai tik įrodo, kad mokslas santykiams netrukdo. Tiesiog kruopščiai laikantis plano galima praleisti savo progą. Juk vėliau gali ir nebūti galimybės sutikti sau skirto žmogaus. Nereikėtų laikytis plano: dabar mokausi, paskui tuoksiuosi... Su jausmais sunku kovoti. O žmogui, kuris su jais kovoja ir bando juos nugalėti, gali pasireikšti psichosomatinių sutrikimų. Labai svarbu suprasti savo jausmus, jais kliautis ir jų nebijoti. Ar šiais laikais teisinga planuoti vaikus? Juk dažnai nutinka taip, kad moteris iki 35 m. juos planuoja, bet po 35-erių jau traukinys būna nuvažiavęs. Kalbant apie vaikus, labai svarbu svajoti. Juk vaiko sveikas gyvenimas prasideda nuo svajonės. Labai svarbios tėvų fantazijos, mintys, kokia bus kūdikio lytis, vardas ir kaip jis yra laukiamas. Kartais būna tikrai svarių priežasčių (nepriteklius, mokslai, darbas), tuomet gal ir galima šiek tiek ilgiau palaukti vaikelio. Bet tai irgi nėra labai svarbus veiksnys. Juk žmonės turėdami vaikų dirba ir mokosi. Svarbiausia, kad vaikas būtų mylimas. Aišku, yra ir biologinių veiksnių. Pastebėjau, kad mokykloje kur kas vyresnių mamų (vyresnių nei 50 m.) vaikai statistiškai turi daugiau specialiųjų poreikių. Vyresnių tėvų atžalos raida kitokia, nes ji turėtų gauti visai ką kita, nei gauna iš 50–60 m. gimdytojų. Vyresniems tėvams sunkiau eiti paskui savo vaikus ar ką nors jiems leisti daryti. Tikrai neatsitiktinai teigiama, kad vyresnei nei 35 m. moteriai sunkiau pagimdyti sveiką kūdikį. Yra posakis „Niekada nesakyk niekada.“ Kaip reikėtų vertinti tokius žmonių žodžius: „Šito niekada nedarysiu“, „Ano niekada neturėsiu“ ir pan.? Kraštutinumas irgi yra patologija. Tai – ribinio tipo žmogaus bruožas: polinkis į kraštutinumus ir bandymas griežtai nubrėžti ribas. Nereikia kovoti su gyvenimu, reikia gyventi. Žmogus nežino, kas jo laukia, todėl niekada negali būti tikras, kad neužklups kokia nors krizė ar jam kas nors nenutiks. Turime būti pasiruošę iššūkiams. Žmogus turi vidinių resursų, tačiau dar egzistuoja baimė kovoti su iššūkiais ir noras gyventi pagal planą. Todėl svarbu nebijoti. Niekada negali žinoti, kiek ir kas problemų sukels. Galima labai smarkiai nusivilti, jeigu iliuzijos sugriūva arba nutinka ne taip, kaip buvo suplanuota. Ar dažnai pasitvirtina šios žmonijai žinomos tiesos: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“ arba „Papasakok savo planus, ir Dievas iš jų pasijuoks“? Šie posakiai teisingi, nes tai, ką planuojame, yra tik mintys. Žmogaus psichika sudaryta iš minčių, santykių istorijos, jausmų ir visų išgyvenimų. Nėra ateities, praeities, netgi dabarties. Pavyzdžiui, nuo mano ką tik ištartų žodžių jau praėjo kelios sekundės. Tai – tik mintys. Kaip Dievas gali nesijuokti iš žmogaus pasirinkimų? Juk jei asmuo galvoja, dar nereiškia, kad taip ir bus. Planai priklauso Visatai? Jie priklauso nuo tikėjimo ir aplinkybių. Tas, kas tiki Dievą, sakys, kad tai – Dievo, Visatos taisyklės . Žmogus – mažas objektas tarp visų šių figūrų, todėl yra daugybė aplinkybių, kai daug kas priklauso ne nuo jo. Asmuo tik galvoja, kad taip nori daryti, planuoja. Bet tai - tik norai, mintys ir fantazijos. Jis tai tik bando daryti, bet gali nutikti visaip. Kalbėjosi Ramunė Daugėlienė
|
